"Stiliaus, išraiškos požiūriu mano darbams būdinga įvairovė. Vieną ar kitą plastinės išraiškos būdą renkuosi atsižvelgdama pirmiausia į tai, kas labiau tinka norimai minčiai išreikšti. Vis tik išskirčiau vieną ypatumą, kuris dažnai pasikartoja mano darbuose - tai piešinys, o tiksliau – portretiniai atvaizdai. Dar vaikystėje, norėdama būti menininke, svajojau apie grafikos studijas, bet vėliau pasirinkau keramikos kryptį. Ji atvėrė plačias kūrybos galimybes ir tapo svarbiausia mano meninės išraiškos savastimi. Tačiau meilė ir dėmesys grafiniam, linijiniam vaizdui mano kūryboje ir pasaulėvaizdyje išliko iki šiol. Linija, kaip ir detalė, raštas, paviršiaus faktūra, glazūros savybės man svarbios ne kaip formalioji ar dekoratyvi, puošybinė keramikos darbo savybė, bet būtina kaip įtaigios idėjos išraiškos sąlyga."
Agnė Šemberaitė
Plačiau apie kūrybą
Agnė Šemberaitė – žinoma Lietuvos šiuolaikinės keramikos kūrėja. Jos kūrybinis braižas platus ir įvairus – tai keraminiai objektai, instaliacijos, smulkioji skulptūrinė plastika, funkcionalūs kūriniai interjerui ir lauko erdvėms. Naudodama skirtingas keramines medžiagas – akmens masę, baltąjį molį, išraiškingas glazūras, menininkė į daugelį savo kūrinių įterpia ir puikiai įvaldytus grafinius elementus.
Piešinys, portretinis atvaizdas, papildantis trimates formas, suteikiantis joms platų asociacijų lauką – tai savitas ir išskirtinis A. Šemberaitės kūrybos bruožas. Pasak pačios menininkės, kadaise svajojusi apie grafikos meno studijas, savąjį pašaukimą ir plačias saviraiškos galimybes ji atrado keramikos mene. Tačiau prigimtinis polinkis į linijinę raišką anaiptol neliko kūrybos užribyje. Šiandien tai organiška ir atpažįstama A. Šemberaitės keramikos kūrinių ypatybė. Piešdama personažų veidus, ji savo herojams suteikia individualumo, pabrėžia subtilius nuotaikų, charakterio niuansus. O į darbų paviršių įterpdama ranka rašytą tekstą, menininkė kuria paslaptingą, romantišką ir kiek nostalgišką atmosferą, besisiejančią su intymiais dienoraščiais, laiškais, arba – su praeities kultūra ir bendravimo įpročiais.
Kitas svarbus A. Šemberaitės kūrybos aspektas – figūriniai atvaizdai, susiję su aktualia šiuolaikinės dailės tendencija, kurioje svarbus kūniškumas ir įvairiausi jo aspektai. Šiuo požiūriu menininkės skulptūrinė plastika nėra drastiška ar provokuojanti, jos herojai labiau atrodo atėję iš pasakų, sapnų ar mus supančios kasdienybės pasaulio ir dažnai nestokoja autobiografiškumo. Tarp mano keraminių – grafinių darbų personažų galima atrasti man artimus žmones: draugus, šeimos narius, įvairius kultinius herojus, kartais – visai nepažįstamus žmones iš laikraščių ar knygų puslapių, kurie į mano vaizduotę atklysta tarsi paslaptingi pranašai, nešantys užkoduotą žinią arba veikiantys tiesiog savo buvimu, sako A. Šemberaitė.
Žmogiškoji būtybė autorės kūryboje dažnai tampa daugiafigūrių kompozicijų dalimi. Figūra čia įterpiama į stilizuotą peizažą, taip sukuriant harmonijos, arba, atvirkščiai – įtampos pojūtį tarp personažo ir apibendrintų gamtos, mažosios architektūros elementų. Tačiau A. Šemberaitei visuomet pavyksta pasiekti minties ir plastinės išraiškos vienovės profesionaliai komponuojant, apjungiant skirtingus objektus, pasitelkiant kaskart vis kitą ritmą, mastelio santykį ir elementų išdėstymą erdvėje.
Menininkės vaizduojamos situacijos ir personažai, nepaisant tariamo žaismingumo ir nerūpestingumo, neretai yra archetipiniai, įvairiai atsikartojantys ir atpažįstami kiekvieno iš mūsų patirtyje. Tai vaikiškas džiugesys ir nemalonus baimės, nerimo virpulys, slapstymasis po kaukėmis ar drabužiais, maskuojant tikrąją tapatybę, dreifavimas negyvenamoje saloje ir instinktyvi apsaugos, pagalbos, artumo paieška. Interpretuodama žinomų pasakų siužetus, A. Šemberaitė apverčia jų reikšminius kodus, perdėlioja akcentus, „geruosius“ veikėjus paversdama pavojingais, o „bloguosius“ vaizduodama kaip vertus gailesčio ir užuojautos. Menininkės kūryboje pasaka tampa įrankiu suvaldyti savo vidinį pasaulį per susidūrimą su bauginančia, nepažįstama tikrove, būdu patirti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę. Baimės, pykčio, pavojaus jausmo sublimacija suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove. Taigi, A. Šemberaitė plėtoja psichoanalitinį ir drauge individualų požiūrį į žinomus naratyvus.
Dar vienas įdomus ir nuolat atsikartojantis autorės kūrybos veikėjas - siurrealistinis žmogaus ir įvairių gyvių kūnų hibridas. Kartais tai antropomorfizuoti gyvūnai, kartais - animalistinių bruožų įgijęs žmogus. Ypač įtaigiai A. Šemberaitė improvizuoja vabzdžių pasaulio tema. Tai fantastiniai drugiai, laumžirgiai, kurių kūnų paviršiuje komponuojami grafiniai atvaizdai, užrašai, portretai. Neretai moters figūros siluetas tarsi įkalinamas vabzdžio kūne, simboliškai pranašaujant gyvio transformaciją arba nurodant dvilypę jo prigimtį. Vabalai, vorai autorės kompozicijose baugiai žvilgčioja į žiūrovą išraiškingomis žmogaus akimis, tarsi užkeikti pasakų veikėjai. Arba susibūrę į didžiulį spiečių vabzdžiai pasirodo besą žmonės, įkalinti nariuotakojų kūneliuose... Vabzdžių prigimčiai būdingas metamorfozės stebuklas menininkės vaizduotėje įgyja egzistencinę prasmę, siejasi su mitais, fantastine literatūra ir filmais apie chimeras. Išraiškingi antropomorfinių hibridų siluetai asociuojasi ir Franczo Kafkos herojumi Gregoru Zamza, kaip žmogaus sielos mirties metafora. Kartu gyvūnų figūroms suteikdama žmogiškos prigimties elementų, menininkė parodo, jog gamtos dėsniams civilizacija vis dar tebepaklūsta, o tvarkos ir racionalumo iliuziją griauna pirmykščiai, iš protėvių paveldėti instinktai.
Dvilypiai A. Šemberaitės personažai intriguoja, stebina ir prikausto žiūrovo akis savo keistomis, netikėtomis formomis ir potekstėmis. Ko gero, jų paslaptis padėtų įminti paplitęs šiuolaikinių mokslininkų, analizuojančių senuosius žmonijos mitus požiūris: mitologiniame pasaulyje žmogus stebi savo paties aistras, nuotaikų svyravimus, laukines viliones, nežabotą seksualumą, jam patinka perimti gamtos galiomis pasižyminčių gyvūnų savybės ir jas stebėti savyje. Tokiu būdu gali pažvelgti į save kiekvieno iš šių sutvėrimų akimis...
Menotyrininkė Kristina Stančienė
You didn’t come this far to stop.